Paremk Nacionalinė apklausa Programa
Išsikvėpęs ekonominis modelis
Covid-19 prioritetai
Skaidri ir atsakinga biudžeto politika

Šioje programoje nėra skambių pažadų mažinti visus ar atskirus mokesčius, sunešančius liūto dalį viešųjų pajamų. Nežadame nei „milijardo milijonui“, nei kitų skambiai užvadintų sprendimų, kadangi gerai žinome tokių sprendimų kainą – paplautus viešųjų finansų pamatus, dėl kurių neįmanoma net dabar tvariai finansuoti esamo įsipareigojimų modelio. Daug visuomenei labai svarbių sprendimų, kurių mastas turės tendenciją tik augti, tokių kaip integrali slauga namuose, yra finansuojami kaip projektai, kuriems numatytos ES lėšos, tokiu būdu nei užtikrinant, kad tenkinamas visas poreikis, nei turint tvarių alternatyvų tam laikui, kai lėšos baigsis. Ne viena viešojo sektoriaus sritis labai priklausoma nuo ES paramos, kuriamas turtas, kuriam išlaikyti nėra tvarių nacionalinių šaltinių.

Todėl svarbu sutarti, kad ES ir kitos paramos lėšos turi būti naudojamos projektams, kurie pasieks konkretų rezultatą (sukurs infrastruktūrą, priemones,kompetencijas), tačiau negali būti naudojamos nuolatinėms funkcijoms išlaikyti. Tam privalome užtikrinti nuolatinį ir tvarų pajamų iš mokesčių ir nemokestinių pajamų srautą.

Tad požiūris į mokesčių politiką negali būti atsietas nuo požiūrio į viešųjų paslaugų mastą. Nesame tie, kurie mano, kad šį mastą galima realistiškai mažinti, t. y. paslaugas privatizuoti. Nors nemenka dalis paslaugų jau dabar yra „privatizuota“, nes tėvai priversti masiškai pirkti korepetitorių paslaugas savo vaikams, o vaikai – slaugos paslaugas savo tėvams, tai atlikta neskaidriai ir be reikiamos visuomenės diskusijos.

Ligšiolinės mokesčių reformos vyko neturint holistinio požiūrio į viešuosius finansus ir būtinybę užtikrinti tvarų viešųjų paslaugų finansavimą. Buvo priimta ar pasiūlyta daug nelogiškų iniciatyvų, kad būtų nubausti specifiniai ekonomikos sektoriai (kaip antai bankų „viršpelnio“ mokestis, prekybos tinklų mokestis) ar dėl paukščiuko. Tarkim, gyventojų mokamas nekilnojamojo turto mokestis niekaip neatitinka pasaulinės tokio mokesčio praktikos ir visai negeneruoja pajamų, o transporto priemonių registracijos mokestis labai mažai susijęs su praktine automobilių tarša. Teigiamu sprendimu įvardytume darbo mokesčių pertvarką ir bazinės pensijos finansavimą bendraisiais mokesčiais. Tačiau nekeičiant pačių mokesčių (juos dar labiau mažinant), tai labiau aritmetinis veiksmas, nei būdas realiai sumažinti santykinį pensininkų skurdą.

Nors viešuosiuose sektoriuose esama neefektyvumo, neracionalių viešųjų pirkimų, investicijų, kurioms kaštų ir naudos analizė atlikta nekokybiškai, bet kokie sutaupymai šiose srityse turėtų būti grąžinami į tuos pačius sektorius paslaugų kokybei kelti. Esama ir tokių sričių, kur jokie sutaupymai tiesiog neįmanomi, o pagal lėšų, skiriamų šiai sričiai, santykį su BVP nuo ES vidurkio atsiliekame itin smarkiai (pvz., senatvės pensijos). Ateityje visuomenės senėjimas tik didins spaudimą viešiesiems fi- nansams dėl tam tikrų paslaugų (sveikatos, slaugos, socialinių) poreikio augimą.

Manome, kad Lietuvos mokestinių pajamų santykis su BVP turėtų didėti bent 3–4 procentiniais punktais, kad būtų galima užtikrinti viešųjų paslaugų finansavimo tvarumą ir jo palyginamumą su ES vidurkiu ne tik lūkesčių, bet ir finansavimo požiūriu. Tuo pačiu suvokiame, kad nuolatinė mokesčių sistemos kaita kelia įtampą verslus ir kitokią veiklą planuojantiems subjektams, kenkia investicinei aplinkai.

Todėl mokesčių sistemos pertvarkymai bus rengiami laikantis šių principų:

1. Mažinti biudžetų priklausomybę nuo netiesioginių mokesčių (PVM, akcizas).

Pagal mokestinių pajamų struktūrą Lietuva pernelyg pasikliauja netiesioginiais mokesčiais, o nemenkos dalies jų net nesugeba surinkti. Ekonomikai mažiausiai žalingi mokestinių pajamų šaltiniai, tokie kaip turto mokesčiai, aplinkosaugos mokesčiai Lietuvoje kol kas yra vieni kukliausių, tad prioritetas turėtų būti teikiamas būtent jiems.

2. Mažinti lengvatas ir specialias sąlygas, iškreipiančias apmokestinimo teisingumą, kuriančias mokestinį arbitražą, skatinančias šešėlį.

Mokesčių kaštai, patiriami per negautas pajamas dėl įvairių lengvatų, turi būti vertinami kaštų ir naudos požiūriu taip pat, kaip biudžeto išlaidos.

3. Ilgainiui pereiti prie šeimos (namų ūkio) kaip pajamų mokesčio mokėtojo.

Toks principas leidžia taikliau išnaudoti pajamų mokestį socialinės politikos tikslais, užtikrinant, kad pajamų apmokestinimas atsižvelgia ne tik į pajamų dydį, bet ir turimus išlaikytinius.

4. Smulkiam verslui sudaryti realias galimybes mokėti PVM pagal kasos principą (gavus apmokėjimą).

Iki minimumo sumažinti avansinių mokesčių mokėjimų skaičių. Lietuvai įstojus į eurozoną ir skolintoms lėšoms kainuojant rekordiškai pigiai, valstybė neturi savo pinigų srautų valdymo kaštų perkelti verslui, ypač smulkiam ir vidutiniam, kurio galimybės skolintis yra prastesnės nei valstybės.

5. Suvienodinti mokesčių administratorių administravimo praktikas.

Siekti paties administravimo apjungimo pagal „vieno langelio principą“. Patirtis rodo, kad esami administravimo skirtumai, kai iš esmės tos pačios veiklos mokesčiai (pvz., individualios veiklos) institucijų administruojami skirtingai, kelia nuolatinę įtampą ir sunkumus mokesčių mokėtojams. Institucinis interesas negali būti aukštesnis už interesą teikti geriausią paslaugą piliečiui.